pjauti

Lithuanian

Etymology

From Proto-Indo-European *paw- (“to strike, hit”), see also Latin paveo (“I am struck with fear”).[1]

Pronunciation
  • IPA(key): [pʲjɑuˈtʲɪ]

Verb

pjauti (third-person present tense pjauna, third-person past tense pjove)

  1. (intransitive) to reap
  2. to reap

Conjugation
Conjugation of pjauti
singular
(vienaskaita)		 plural
(daugiskaita)
1st person
(pirmasis asmuo)		 2nd person
(antrasis asmuo)		 3rd person
(trečiasis asmuo)		 1st person
(pirmasis asmuo)		 2nd person
(antrasis asmuo)		 3rd person
(trečiasis asmuo)
aš tu jis/ji mes jūs jie/jos
indicative
(tiesioginė
nuosaka)		 present
(esamasis laikas)		 pjaunù pjaunì pjauna pjauname,
pjaunam		 pjaunate,
pjaunat		 pjauna
past
(būtasis kartinis
laikas)		 pjoviaũ pjoviaĩ pjove pjoveme,
pjovem		 pjovete,
pjovet		 pjove
past frequentative
(būtasis dažninis
laikas)		 pjaudavau pjaudavai pjaudavo pjaudavome,
pjaudavom		 pjaudavote
pjaudavot		 pjaudavo
future
(būsimasis laikas)		 pjausiu pjausi pjaus pjausime,
pjausim		 pjausite,
pjausit		 pjaus
subjunctive
(tariamoji nuosaka)		 pjaučiau pjautum,
pjautumei		 pjautų pjautumėme,
pjautumėm,
pjautume		 pjautumėte,
pjautumėt		 pjautų
imperative
(liepiamoji nuosaka)		 — pjauk,
pjauki		 tepjauna,
tepjaunie		 pjaukime,
pjaukim		 pjaukite,
pjaukit		 tepjauna,
tepjaunie
Participles of pjauti
Adjectival (dalyviai)
active passive
present pjaunąs, pjaunantis pjaunamas
past pjovęs pjautas
past frequentative pjaudavęs —
future pjausiąs, pjausiantis pjausimas
participle of necessity — pjautinas
Adverbial
special (pusdalyvis) pjaudamas
half-participle
(padalyviai)		 present pjaunant
past pjovus
past frequentative pjaudavus
future pjausiant
manner of action (būdinys) pjaute, pjautinai

Derived terms
prefixed forms of pjauti
  • apipjauti
  • nupjauti
  • papjauti
  • perpjauti
  • prapjauti
  • supjauti
  • susipjauti
  • pjovimas
prefixed forms of pjauti
  • apipjovimas
  • nupjovimas
  • papjovimas
  • perpjovimas
  • prapjovimas
  • supjovimas
  • susipjovimas

See also

References
  1. Pokorny, Julius (1959) chapter 827, in Indogermanisches etymologisches Wörterbuch [Indo-European Etymological Dictionary] (in German), volume 3, Bern, München: Francke Verlag, page 827
This article is issued from Wiktionary. The text is licensed under Creative Commons - Attribution - Sharealike. Additional terms may apply for the media files.